Kodėl tavo tinklaraščio niekas neskaito?

Kartas nuo karto virtualioje erdvėje vis pastebiu skundus apie tai, kad niekas nebeskaito asmeninių tinklaraščių bei kaip tai yra liūdna. Gal ir liūdnoka… Bet juk kvaila tikėtis, kad visi ims skaityti tavo tinklaraščio įrašus vien todėl, kad tu nori dėmesio. 

Anais gerais laikais, kai tinklaraščiai (blogai) buvo dar naujovė, jie visi atrodė labai įdomūs (gi tai, kas nauja, visada domina). Rašyti, skaityti kitų parašytus  tekstus bei palikinėti po jais komentarus ir „kaupti“ sekėjus – koks nuostabus žaidimas, ar ne? Tuo metu aš turėjau tinklaraštį su blogspot uodega, kuris vadinosi „Cat in Moonlight“. Jis buvo apie nieką ir apie kažką, užpildytas bereikšmėmis rašliavomis, tačiau tada leido man jaustis kietai. Po to aš iš jo išaugau bei ištryniau. Vėliau dar buvo keletas bandymų atrasti savo, kaip tinklaraštininkės, kryptį, bet jie visi baigėsi ties funkcija „delete“.

Šiuo metu susikurti tinklaraštį gali kiekvienas bent šiek tiek kompiuteriu ir internetu naudotis mokantis žioplys (atsiprašau, skirta ne tau). Tik, kam tau reikalingas tinklaraštis? Nori, kad tave skaitytų? Jei taip, tai suprask, niekam neįdomu skaityti kažkokį „bet ką“, ką parašei. Šiais laikais tai jau neveikia. Jei nori skaitytojų, privalai jiems duoti kažką, kas juos patenkins bei sudomins. Tai gali būti tam tikros žinios, patarimai, įkvepiantys tekstai, pamokėlės, kaip kažką pasigaminti ir pan. Svarbu, kad skaitytojui tai atrodytų įdomu bei naudinga. 

Kodėl aš neskaitau tinklaraščių, kuriuose autorius dalinasi savo „grožinės literatūros perlais“?

Todėl, kad:

  1. Man nepatinka skaityti poeziją, apsakymus ar lyrinius pamąstymus kompiuterio ekrane. Tam, kad perskaityčiau grožinę elektroninę knygą, ji mane privalo žvėriškai sudominti (tokių knygų sutikti teko, jų yra), tačiau visada teiksiu pirmenybę popieriniam variantui.
  2. Labai dažnai jie būna „apie nieką“. Rimtai, labai prašau nepykti ir nepulti taikyti sau asmeniškai, bet žinau keletą ne vienerius metus gyvuojančių tinklaraščių, kurių tekstai yra monotoniški, lyriškai nusaldinti, nesirišantys vieni su kitais ir visiškai nekeliantys jokių klausimų, ar emocijų.

Suprantama, jei kažkas nepatinka man, tai dar nereiškia, kad nepatinka niekam kitam. Jeigu tave skaito, komentuoja, domisi ir dalinasi, viskas gerai – tęsk. Tačiau, jei matai, kad gerbėjų naujų neatsiranda, o senieji taip pat kažkur emigravo, o tau vis kyla noras dėl to padejuoti, pats laikas užduoti sau keletą klausimų:

  1. Kam tau reikalingas tinklaraštis? Ko iš jo tikiesi? Galbūt nori tiesiog parašinėti kažką savo malonumui. Tokiu atveju rašyk tam malonumui ir nesuk galvos, ar tave skaito, ar ne. Gal nori tapti žinomas? Perteikti kokias nors žinias? Kažką parduoti? Išmokti rašyti įkvepiančius tekstus? 
  2. Kam skirtas tavo tinklaraštis? Kokie žmonės juo gali susidomėti? Jei rašai apie keliones, gerbėjų turėsi ieškoti tarp keliauti mėgstančių žmonių. Jei apie augalus ir jų priežiūrą, juo galėtų susidomėti sodininkai.
  3. Ką tu duodi skaitytojams? Ką jie randa tavo tekstuose? 

Esmė ta, kad mes, žmonės, esame savanaudžiai. Sveikas savanaudiškumas yra savaime suprantamas reiškinys. Pavyzdžiui, aš noriu skaityti įdomias knygas, nes tai malonu, atpalaiduoja, įtraukia. Man naudingas toks atsipalaidavimas ir malonumas. Mes stengiamės kurti gražius bei sklandžius santykius su artimaisiais (ar pavyksta, čia jau kita tema), nes tai žymiai maloniau ir naudingiau, nei palaikyti pykčius ir rietenas. Net ir draugus renkamės tokius, su kuriais mums gera bendrauti bei galima rasti panašių pomėgių (sveikai savanaudiškai norime gauti iš jų bendravimo malonumą). Taigi, ar verta stebėtis, kad skaitytojai aplenkia tinklaraščius, kuriuose nieko naudingo (įdomaus, smagaus, informatyvaus) neranda?

Patiko puslapis? Parašyk žinutę draugams – nusiųsk nuorodą ir pasidalink! Taip pat palik man komentarą. Būsiu dėkinga 😉

Jurgita Barišauskienė