Kas man yra rašymas?

Iš tikrųjų, tik dabar PAGALIAU galiu tai įvardinti, nors rašau nuo tada, kai išmokau rašyti. 

Iš pradžių rašydavau raides. Tiksliau – jas piešdavau. Tokias linksmas, įvairiaspalves raides su akytėmis, kojytėmis, pasipuošusias kaspinėliais ar kepuraitėmis. Būdavo labai smagu. Paskui prasidėjo dailyraščiai, dienoraščiai, pirmieji eilėraščiai ir trumpi apsakymai. Rašiau sau ir man tai patiko.

Kartą, dar man lankant pradinę, vienas žmogus paklausė, kuo aš noriu būti, kai suaugsiu. Pasakiau, kad noriu tapti rašytoja. Matyt, kaip tik tada ir supratau, jog jokia rašytoja aš dar nesu.

Tas suaugęs žmogus tuomet papurtė galvą ir pasakė, kad aš negaliu tapti rašytoja, nes tam reikalingas talentas. Nesu tikra, ar tąkart žinojau, ką reiškia tas žodis (iki galo gal nežinau ir dabar), bet aiškiai supratau, jog jokio talento aš tikrai neturiu.

Susitaikiau. Juk vaikai žymiai lengviau priima tokias nesėkmes. Nepaisant to, rašyti nenustojau. Man tiesiog patiko tai daryti. Esu prirašiusi ne vieną dešimtį sąsiuvinių ir užrašų knygučių ir tai buvo labai gera treniruotė mano kūrybiniams raumenims. Taigi, kas vis dar manote, jog MURKIANTIS BUDA gimė kažkaip staiga, netyčia ar panašiai (esu girdėjusi tokių gandų), žinokite, jog tai netiesa. Prieš parašydama šį romaną aš beveik trisdešimt metų (su pertraukomis) vis ką nors rašiau.

Visada žinojau, kad nesu rašytoja ir neturiu talento, kad ir kas per daiktas tai būtų, tačiau niekada nepamiršau, kaip smarkiai man patinka rašyti. Tas žinojimas buvo toks stiprus ir neginčijamas, kad atitokau tik tada, kai parvažiavau namo su pasirašyta sutartimi iš leidyklos. 

Taigi, rašymas man yra:

  • M A L O N U M A S. Su “kūrybinėmis kančiomis” teko susidurti. Esu kūrybinga įvairiose srityse, kartu su vidurine baigiau ir meno mokyklą. Kadangi “žinojau”, jog rašymui talento neturiu, bandžiau save išreikšti per tapybą ir piešimą – štai čia mane ir susirado tos “kančios”. Tuo tarpu, rašymas niekada nieko panašaus man nėra suteikęs – būtent todėl aš jį ir renkuosi. 
  • S A V Ę S   P A Ž I N I M O   B Ū D A S. Romanas MURKIANTI BUDA gimė be jokio plano (šioks toks planas atsirado parašius apie tris ketvirtadalius teksto), man nė gerai nesuvokiant apie ką būtent rašau. Galima sakyti, kad aš tik mintimis sekiojau paskui uodeguotą filosofą ir užrašinėjau viską, ką jis mato, veikia, ar galvoja. Tik vėliau, tvarkydama ir redaguodama savo tekstą, supratau, jog katinas Buda pateikė jame nemažai atsakymų į man pačiai rūpimus klausimus. Lygiai tas pats vyksta ir dabar, kai rašau naują istoriją. Panašu, jog mano personažai yra kažkokios iš pasąmonės ištrauktos mano pačios esybės dalys. Stebėdama juos ir užrašinėdama, aš vis giliau susipažįstu su pačia savimi. Tai labai įdomus ir malonus užsiėmimas. Šiuo atveju procesas yra tiek įtraukiantis, jog kol kas man net nėra svarbu, ar leidykla priims ir šią istoriją. Savo veikėjų aš negaliu kontroliuoti – galiu tik gražiai su jais susitarti. Logiška. Juk negaliu reikalauti, kad ta aš, kuriai jie atstovauja, būtų kažkokia kitokia, nei yra.

Prie šių dviejų pagrindinių punktų galima pridėti dar ir daugiau naudų (pavyzdžiui tą, kad dabar aš jau ir gaunu pinigus už savo tekstus), tačiau noriu išsikirti būtent šiuos. Tikrai nerašyčiau, jei nejausčiau malonumo (jokiomis kančiomis nesižaviu). Kažin, ar tas malonumas būtų toks malonus, jei per jį negalėčiau vis geriau savęs pažinti.

Patiko puslapis? Parašyk žinutę draugams – nusiųsk nuorodą ir pasidalink!

Jurgita Barišauskienė