Jurga Rudalevičienė (Slanka): tam, kad gimtų knyga man trūko tik sprendimo atsisėsti ir parašyti pirmąjį sakinį

Jurga Rudalevičienė (Jurga Slanka) ir jos pirmasis romanas BESIVEJANT ŠIRŠĘ – dar viena rašytoja ir dar viena knyga iš Rašytojų akademijos. Tas pats Obuolys, ir net vardai mudviejų su Jurga panašūs. Negi dabar jos nepakalbinsiu?

Panašu, kad Jurgos namuose šiuo metu džiaugsmas mažų mažiausiai dvigubas – neseniai šeimoje gimė penktas vaikelis ir pasaulį išvydo jos pirmoji knyga.

Pagal profesiją Jurga yra gydytoja, vaikų ortopedė, tačiau jau gerą dešimtmetį užsiima mamos pareigomis. Iki atkeliaujant naujagimiui, ligoninėje pasirodydavo po vieną dieną per savaitę. Visas kitas laikas skirtas šeimai, nes ji Jurgai yra svarbiausia.

Jurga, kas tau yra rašymas? Kaip ir kada atėjo suvokimas, kad nori parašyti knygą?

Atrodo, kad rašau nuo tada, kai tik išmokau tą daryti. Mokykloje mainais už matematikos ir fizikos namų darbus klasiokams rašydavau rašinius, kūriau eiles, dalyvavau filologų konkursuose, turiu išsaugojusi kalną dienoraščių. Rašymas man padeda, kai pasidaro sunku. Juk tikrai gyvenimas pilnas nesklandumų: paauglystėj niekas tavęs nesupranta, jaunystėje prasideda sudužusių meilių laikotarpis, vėliau išbandymai darbe, šeimoje. Apie knygą svajojau seniai, bet vis atrodė, kad nėra, kaip pradėti – tai aš nepakankamai gabi tam, tai nepakankamai išprususi, tai koją kiša beprotiškai greitai šuoliuojantis ir tave pirmyn varantis gyvenimas. Mano vyras Paulius geriau už mane visą laiką žinojo, kad aš tą knygą parašysiu. Juokais man sakydavo: „Man taip atsibodo dirbti – parašyk pagaliau bestselerį ir galėsim keliauti laisvi po pasaulį“. Tačiau suvokimas, kad tikrai galiu tai padaryti, atėjo vėliau. Po ketvirto vaiko gimimo naršiau internete, ieškodama kūrybinio rašymo kursų. Visi jie mane gundė, bet netiko formatas. Iš namų ilgam išeiti negalėjau, ypač vakarais. Tuomet netyčia užėjau į Rašytojų akademijos puslapį ir spontaniškai užsiregistravau į virtualius kursus. Nesitikėjau, kad ten sutiksiu tiek įdomių, gerai rašančių žmonių bei gausiu tokį stiprų paskatinimą ir palaikymą. Kiekvienos pamokos laukdavau, kaip šventės. Būtent šių mokymų metu ir atsirado galutinis sprendimas dėl knygos.

Kaip ir kada suvokei, jog štai ta istorija, kurią nori parašyti? Iš kur atkeliavo siužetas, veikėjai?

Pradžioje žinojau, kad bus kažkas susijusio su motociklais. Dar studijuodama nemažai laiko esu praleidusi ant „britvos“. Paskui aplink motociklus ėmė rinktis herojai – visi labai skirtingi, turbūt dėl to, kad esu nepastovi ir galiu peršokti nuo vieno herojaus prie kito, kai pirmasis ima atsibosti. Kažin, ar galėčiau rašyti per vieno žmogaus prizmę – greitai su juo „susipykčiau“

Kaip atrodė tas pirminis istorijos užkibimas – frazė, žodis, emocija, kažkoks vaizdinys galvoje, įvykis tavo pačios gyvenime?

Pradžią atsimenu – tai buvo sočiu gyvenimu nepatenkinto herojaus Svajūno namai, tokie „iščiustyti“, bet tušti. Jis norėjo ištrūkti iš jų ir paties savęs. Tuomet ant R6 Yamahos (tokios, kokią turėjau pati) pasodinau jauną studentę Grėtę. Viskas įsisuko – jie ėmė gyventi kartu su manimi, manyje.

Kaip atrodė rašymo procesas? Turėjai planą ar rašei “iš nuojautos”, rašei nusistatytu grafiku, ar tada, kai ateidavo įkvėpimas?

Nelimpa man jokie planai. Be to, mano herojai keitėsi, kol rašiau, todėl neįsivaizduoju, ar būčiau sugebėjusi laikytis konkretaus iš anksto sugalvoto siužeto. Štai Irina, kuriai buvau numačius pasipūtusios, pašaipios, tuštokos buhalterės dalią, berašant virto šaunia, stipria, charizmatiška moterimi. Laiko rašymui turėjau ne itin daug. Darydavau tai rytais, kai ateidavo man padėti auklytė, arba tuomet, kai vyriausiojo vaiko laukdavau mieste. Susiradau patogią kavinę šiam lūkuriavimui ir net nuolaidą joje gavau už nuolatinį lankymąsi. Jokio įkvėpimo nelaukdavau. Svarbiausia yra prisėsti, o kai prisėdi, tai ir parašai bent po truputį.

Per kiek laiko gimė BESIVEJANT ŠIRŠĘ (oho, toks storokas pirmasis romanas…) ? 

Nėr jis labai storas: maždaug du autoriniai lankai. Pradėjau rašyti, berods, 2018-ųjų kovo mėnesį, o baigiau – rugsėjo gale. Per spalį suredagavau.

Man labai įdomu daugiau sužinoti apie tavo veikėjus. Ne vienas rašytojas prisipažįsta, kad negali jų kontroliuoti. Jie tiesiog elgiasi taip, kaip jiems reikia, o ne kaip autorius nori. Ar taviškiai taip pat tokie?

Būtent. Tik man sunku atsispirti norui juos pakontroliuoti, kad tik viskas baigtųsi gerai (nenoriu jų skriausti).

Dažnai, kalbant apie knygų rašymą, šalia iškyla kūrybinių kančių tema. Ar teko su jomis susidurti? Kaip jas įveikei? Kaip manai, kokia gali būti tų kančių priežastis? O gal norint sukurti kažką vertingo šiek tiek pasikankinti net būtina?

Asmeniškai man nėra priimtina rašyti ir dėl to kankintis. Jei rašai per prievartą, manau, kad skaitytojas tai pajus. Buvo sunkių momentų. Kai kurios vietos erzino, nenorėjau nei jų aprašinėti, nei paskui taisyti, bet kažkaip išlaviravau. Mano romane daug veikėjų. Jei reikalai su vienu užstrigdavo, palikdavau jį ramybėj ir eidavau prie kito.

Kas buvo sunkiausia rašant knygą?

Rasti papildomo laiko šiam darbui. Susitardavau su vaikais, kad paliktų mane ramybėje bent valandą, o vėliau juos už tai apdovanodavau. Taip pat nepamesti tikėjimo tuo, ką darau. Kildavo visokių minčių: kad niekam nebus įdomu, kad tik švaistau laiką, kad yra daugybė žmonių, rašančių kur kas geriau už mane ir pan.

Kas tavyje ir aplink tave pasikeitė tapus romano autore?

Buvau nusprendusi, kad jei šito romano niekas nespausdins, vis viena rašysiu toliau, kol kokią dešimtą knygą kas nors išleis. Tai, kad pavyko iš pirmo karto, mano pasitikėjimą savimi labai sustiprino.

Kaip manai, ar kiekvienas gali parašyti knygą? Juk yra nemažai žmonių, kurie to norėtų, tačiau taip ir neįvykdo. Ko jiems trūksta? Gal ne žmogus pasirenka, rašyti istoriją, ar ne, o istorija renkasi žmogų, kuris ją parašys?

Ne kiekvienas, o tik tas, kuris to labai trokšta. Galiu pasakyti, ko trūko man, kad gimtų knyga – sprendimo atsisėsti ant kėdės ir parašyti pirmą sakinį, paskui antrą, trečią ir t. t. Tokį prisėdimą kartas nuo karto kartoti.

Ar bus dar ir daugiau Jurgos Slankos knygų?

Esu atkakli. Jau įpusėjau antrąjį romaną. Jis bus kitoks, veikėjai rimtesni, yra detektyvo elementų ir šiek tiek medicininės „virtuvės“ užkulisių. Nebegaliu palikti tų veikėjų be priežiūros – yra keletas tokių, kuriuos jau labai myliu, jie mane „veža“.

Kas yra Slanka? Kodėl pasirinkai šį slapyvardį, o ne savo pavardę?

Labai seniai vyras mane nusitempė į medžiotojų kursus – jis yra medžiotojas, o aš nuėjau tiesiog dėl kompanijos. Medžiotoja netapau, bet kursai buvo labai įdomūs, juose iš gamtininko sužinojau apie margą paukštuką slanką. Ji skrisdama leidžia garsus „cip cip, kvor kvor“. Po kiek laiko, vasarą būdama sodyboje Labanoro girioje, vakarais ėmiau girdėti virš upės praskrendančią keistai kvarkiančią slanką. Iki šiol ten būdama kas vakarą išeinu jos pasiklausyti. Man toji slanka – tarsi gerai nugyventos dienos simbolis.

***

Patiko puslapis? Parašyk žinutę draugams – nusiųsk nuorodą ir pasidalink! Taip pat palik man komentarą. Būsiu dėkinga 😉

Jurgita Barišauskienė